Visų pirma, su rugsėjo 1-ąja visus! Mums ši data dar svarbi ir tuo, kad 2014-ųjų metų
rugsėjo pirmąją dieną po ilgų svarstymų ir dvejonių pradėjome „Nieko sau“
teatro veiklą. Šiandien gi jau galime užrašyti tokius skaičius 2014-2020. Tiek
gyvavo mūsų brangintas ir puoselėtas teatras vaikams. Pradėjome labai kukliai (nuo
kelių lėlių ir afrikietiško būgnelio), kiek leido mūsų dviejų jėgos, kasdien
vis iš širdies viską tobulinome: siuvome vis naujas originalias lėles,
kostiumus, dekoracijas (čia mums nepamainomai talkino siuvėja Jolanta
Kanapienienė), pirkome vis naujus įdomesnius muzikos instrumentus, įgarsinimo
aparatūrą, kaip bepročiai sukiojomės ūkinių prekių ir kitokiose parduotuvėse,
ieškodami paprastų daiktų, kuriuos nepaprastai bandėme pritaikyti
interaktyviuose spektakliuose, siekdami lavinti vaikų vaizduotę. Kol galiausiai
rekvizitas nebetilpo į didelį vienatūrį automobilį.
Bebrandindami 4-5
spektaklius metai po metų keliavome po visą Vilnių, po Kauną, Panevėžį,
Druskininkus, Birštoną ir kitas vietas. Būta įvairiausių nuotykių, sėkmių ir
nesėkmių, kuriozinių situacijų. Teko vaidinti vaikų pilnose salėse, parkuose,
aikštėse, miškuose, ežerų paktantėse, beveik salose ir ant stogo, beprotiškai
kepinant saulei ir kone uraganiniam vėjui pučiant į veidus, kai net keliems
žmonėms reikėjo laikyti širmą, kad ji nenuskristų į dangų.
Jau 2020 metais
patyrėme didžiulę turbulenciją ir daug skaudžių išgyvenimų. Visa tai susiliejo
su pasauline padėtimi dėl pandemijos. Kai galiausiai vėl atsivėrė visos
galimybės, į teatro veiklą nebegrįžome. Ir jau niekada nebegrįšime. Kaip širdis
glostantį įvertinimą suvokiame ir tai, kad net kelis metus veiklos nebevykdant
iki šiol sulaukiame skambučių ir laiškų, kvietimų atvykti į vieną ar kitą
vietą. Čia norėtųsi prisiminti legendinį Sabonio interviu: ar išbėgsi visgi į aikštelę, jei išbėgsi... Ant teatro scenos
nebeišbėgsime, bet vis ieškome kitokių kūrybinės raiškos formų. Dažnai labai
sunkiai ir nesėkmingai, bet esame nuolatiniame ieškojimų kelyje.
Ir visada prisiminsime tuos nesuvaidintus vaikų
apkabinimus po spektaklių, liepsnojančias jų akis, savitus pagyrimų ir meilės
žodžius, kokių niekada nemokėtų pasakyti jokie profesionalūs kritikai, šokius
drauge gyvai grojant „Vitaminų dainą“... Po paskutinio spektaklio (įdomu tai,
kad mes tada dar nežinojome, kad jis yra paskutinis) vienai mergaitei, kuri
puikiai scenoje su mumis atliko „Daržovių mankštelę“, padovanojome milžinišką
morką. Tą morką ji vežėsi namo, su ja kalbėjosi, neleido mamai nuskusti, su ja
turbūt ir miegojo, o kitą rytą apsikabinusi atvažiavo su ja į darželį. Tad ir
Jums bei Jūsų vaikams linkime nuolatinio pažinimo džiaugsmo, kūrybingo
lankstumo ir begalinės vaizduotės!
Dar kartą su
rugsėjo 1-ąja!
Jūsų „Nieko sau“ teatras.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą