2019-03-31, www.verslimama.lt
Teksto autorė Skaidrė
Vainikauskaitė-Tomaševičienė, nuotraukos iš „Nieko sau teatras“ archyvų
Penktus metus skaičiuojantį teatrą įkūrę Judita Šmitaitė-Laurinavičienė ir
Nerijus Laurinavičius prisipažįsta: nėra lengva dirbti tik dviese, kai turi
būti pats sau dramaturgas, aktorius, rekvizitininkas, garso režisierius, scenos
darbininkas ir vadybininkas. Nepaisant iššūkių, verslas nuosekliai auga ir
leidžia prisidėti prie tokių prasmingų socialinių veiklų kaip mentorystė
daugiavaikių šeimų vaikų stovyklose.
Visi dideli
darbai turi pradžią, ir toji pradžia dažniausiai prasideda kažkur vaikystėje.
Taip nutiko ir Juditai, augusiai ir brendusiai mamos režisierės šviesoje. „Mama
buvo labai talentinga. Ateidavo visiškai mokslams negabūs, žodžio neištariantys
vaikai, o mama su jais pastatydavo tokius spektaklius, kad visi stebėdavosi,
kaip galima su vaikais sukurti tokią visumą“, – kūrybinio kelio pradžią
prisimena Judita, dabar su vyru Nerijumi jau pati auginanti du vaikus.
Tai mama
išmokė Juditą pamėgdžioti gyvūnų garsus, pakeisti balsą ir per dešimt metų
pripratino drąsiai suktis teatro virtuvėje. Tik dukra užsispyrusiai kartojo,
kad nestos į aktorinį, nes nenori būti mamos „padaryta“ aktorė.
Lietuvių
kalbai gabi mergina pasirinko lietuvių filologijos mokslus. Studijuodama scenos
nesikratė – sako, buvo kažkaip skaudu nebevaidinti. Tačiau nuėjusi į Vilniaus
universiteto Kiemo teatrą, pabėgo iš jo labai greitai: tvirtina pajutusi, kad į
kraują įaugusi mamos metodika trukdė atsiverti kitiems režisieriams.
Verslo paieškos ir kūrybiniai iššūkiai
„Baigiau
mokslus, gimė antras vaikas, ir sakau vyrui: žinai, mes nesame sutverti
kontoroms, reikia kažką savo daryti“, – pirmąsias mintis apie šeimos verslą
prisimena Judita. Tik ko imtis?
Iš pradžių
pora mąstė kurti privatų darželį. Po bakalauro studijų Judita papildomai įgijo
mokytojos kvalifikaciją ir jau turėjo darbo su vaikais patirties. Tačiau
pradėję domėtis nekilnojamojo turto kainomis, sutuoktiniai netruko suprasti,
jog uždarbį surytų namo darželiui nuoma. Patiems tektų visą laiką dirbti, o
pinigų geriausiu atveju liktų nebent kukliems atlyginimams.
Buvo minčių
imtis prekybos, bet abu priėjo prie išvados, kad nežino, kuo prekiauti. Pamažu
atėjo supratimas daryti tai, ką moka ir kas patiems įdomu – kūryba. Juolab kad
kūrybiniam verslui nereikia didelio pradinio kapitalo. „Taigi, kuriame teatrą
vaikams ir vaidiname!“ – pasiūlė Judita.
„Man tai
skambėjo kaip nesusipratimas, – prisipažįsta Nerijus. – Jaučiausi niekaip su
tuo nesusijęs. Tas teatras vaikams man atrodė nesuvokiamas. Aš labai nemėgau
teatro, kuriame matosi teatras. Scenoje turi nesimatyti, kad aktorius vaidina“.
Vis dėlto naujajam teatrui Nerijus ryžosi parašyti
pjesę „Paršiukė Rozetukė“. Ir, dideliam abiejų pradedančių kūrybinių
verslininkų nusivylimui, ji niekaip nelipo! Bandė
repetuoti, bet nieko neišėjo. „Gal dėl to, kad nebuvo geras kūrinys“, – dabar
svarsto Nerijus ir prisipažįsta tada jame neradęs savo vietos.
Prabėgo dar pora metų. Judita ir Nerijus nusprendė
pabandyti dar sykį. Šį kartą kirbėjo mintis imtis spektaklio apie Afrikos
gyvūnus. Nerijus jau buvo parašęs apie juos nedidelį eilėraščių vaikams ciklą,
kuris ir tapo spektaklio pagrindu. Taip gimė pirmasis tikras „Nieko sau teatro“
spektaklis „Afrika“, kurį sutuoktiniai dabar vadina lėtu
produktu: kol jį sukūrė ir subrandino scenai, praėjo 2–3 metai, o
galutinę formą jis įgavo tik ketvirtaisiais-penktaisiais gyvavimo metais.
Tikras fiasko – tik kartą
Pirmojo „Nieko
sau teatras“ spektaklio priemonės buvo minimalios: tik Afrikos gyvūnais
persirengę aktoriai ir dainelės. O ir iš kur rastis puošnioms dekoracijoms ar
įspūdingiems efektams, jei teatrą Judita ir Nerijus sako pradėję praktiškai nuo
nulio – statybinių medžiagų parduotuvėje įsigytos pigiausios širmos ir
kostiumų, kuriuos pažįstama geraširdė siuvėja sutiko pasiūti pusvelčiui.
Iš pradžių
naujai iškepto teatro užsakovais ir žiūrovais tapo pažįstami smalsuoliai,
suintriguoti Juditos ir Nerijaus kūrybos. Pašnekovai kaip dabar prisimena savo
pirmąjį pasirodymą bute, kur buvo švenčiamas 3-iasis mergaitės gimtadienis.
Spektaklio
metu leisdamasis su trenksmu sudužo ufonautų kosminis laivas, ir iš jo ūžesio
fone staiga išlindę ateiviai taip išgąsdino sukaktuvininkę, kad drąsuole
laikyta trimetė apsiverkusi pabėgo. Laimei, mergaitės mama pasitaikė supratinga
ir, nepaisant dukters išgąsčio, gimtadienio spektakliu liko patenkinta.
Kitą sykį, vos
pradėjus pasirodymą, ufonautų garso išsigando ne vaikai, o šuo – besipinančiomis
kojomis slysdamas per parketą skubiai movė iš spektaklio vietos lauk ir
pratupėjo visą pasirodymą uždarytas kitame kambaryje.
Silpnesnius
pasirodymus keitė stipresni, klaidas – išvados. Vis dėlto tikrą fiasko
sutuoktiniai prisipažįsta patyrę tik kartą. Tąsyk sako neįvertinę auditorijos
amžiaus, scenos aplinkos ir dydžio. Buvo pati kūrybinio verslo pradžia, trūko
lėšų aparatūrai, tad vaidinimas vyko be įgarsinimo. Po šio nutikimo Judita ir
Nerijus tvirtina pamoką iškart įsidėję į galvą, ir daugiau tokių nesusipratimų
esą nebepasitaiko.
„Nepaisant
visko, kas benutiktų scenoje, svarbiausia neišeiti iš vaidmens – tai ir yra
tikrasis aktorystės menas, – įsitikinusi Judita. – Vaidinti turi taip, kad ne
apsimetinėtum, o iš tiesų gyventum. Vaikams negali meluoti – jie labai greitai
nustato falšą. Jei nepatinka, suaugęs atsistos ir išeis, o vaikas nesiklausys,
muistysis, pradės šnekėti. Pas mus per spektaklius to nebūna – į veiksmo
stebėjimą įsitraukia net tie, kurie laikomi hiperaktyviais.“
Viską turi padaryti pats
Į klausimą, ar
teatras yra tik jų papildoma veikla, Judita ir Nerijus sutartinai šūkteli: „Ne,
ji pagrindinė!“ Ir abu prisipažįsta per spektaklius tikrai labai pavargstantys.
„Atrodo, kas čia tokio: išeini, pasikraipai ir dar pinigus už tai gauni. Gal
taip ir būtų, jei atvažiuotume tik pavaidinti, o visa kita už mus jau būtų
padaryta. Tačiau „Nieko sau teatras“ šiuo požiūriu nėra tradicinis teatras.
Viską turi padaryti pats, ir turi padaryti kokybiškai, nes atsakai savo vardu“,
– aiškina Nerijus.
Pašnekovai
sako po spektaklio išeinantys tarsi išgręžti. „Būname kiaurai šlapi, prakaitas
upeliais plaukia. Mūsų spektakliai itin aktyvūs, o atliekame juos tik dviese.
Kartais viename spektaklyje būna 8 vaidmenys: tik spėk kaitalioti 8 lėles ir
pats reguliuoti muziką“, – antrina Judita.
Rekvizito ir
dekoracijų nešiojimas – taip pat pačių aktorių darbas. Sutuoktiniai skaičiuoja,
kad pasiruošti 45 minučių spektakliui užtrunka valandą, dar valandos reikia
viskam nusirinkti. Grįžus namo daiktus vėl reikia sudėlioti į jiems skirtas
vietas – taip prie vieno spektaklio susidaro 4–5 valandos darbo.
Būdama
mažesnė, tėvams noriai padėdavo jaunėlė dukra: nešiodavo dekoracijas, iš salės
stebėdavo visus spektaklius. Dabar jai 8-eri ir važinėti kartu su tėvais rodyti
vaikiškų spektaklių pasidarė nebeįdomu. „Bet sūnų jau reikės įtraukti – jam 12
metų, labai artistiškas, groja, turi gerą klausą“, – svarsto Judita. Abu su
vyru prisipažįsta, kad kol susitvarko dviese, įsukti į verslą vaikų neskuba –
esą pakanka to, kad atžalos mato, koks sudėtingas tėvų darbas, ir jo
nenuvertina.
Tas sunkus vadybos žanras
„Kodėl mūsų
teatras yra šeimos verslas? Todėl, kad jį darome dviese nuo A iki Z: pradedant
idėjos subrandinimu, vaidyba, administravimu, viešinimu ir, žinoma, vadyba“, –
aprėpiamas veiklos sritis vardija verslūs sutuoktiniai. Per penkerius teatro
gyvavimo metus teko perprasti visų jų niuansus, tačiau vadyba pasidavė bene
sunkiausiai.
„Pirmą dieną,
kai grįžome iš susitikimų su potencialiais klientais, sąsiuvinį, kuriame turiu
susižymėjęs kontaktus ir pastabas, sviedžiau taip, kad jis visas išsitaškė, –
prisimena Nerijus. – Atrodė, neįmanoma susirasti klientų – esame nauji ir
nežinomi, niekas mūsų nenori.“
Sukaupę visą
drąsą, naujai iškepti kūrybiniai verslininkai Judita ir Nerijus važiavo per
darželius, mokyklas, ėjo pas pavaduotojas ugdymui, pristatinėjo save ir naująjį
teatrą. Neslepia: daug kartų buvo nereaguojama, užtrenkiamos durys,
nesikalbama, žiūrima įtariai.
Vis dėlto
užsakymų palaipsniui radosi. Pradėjo pildytis ir duomenų bazė – tai reiškė, kad
į įstaigas nebereikėjo važiuoti fiziškai, užtekdavo paskambinti ir pasisiūlyti
atvykti. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad su vienu spektakliu toli nenuvažiuosi.
Reikėjo galvoti apie plėtrą.
Juditai ir
Nerijui keliaujant po Sakartvelą, kilo mintis sukurti kartvelišku akcentu
kalbantį personažą aštuonkojį. Taip gimė antrasis pastatymas – pasaka apie
povandeninį pasaulį. „Kai turi du spektaklius, jau lengviau siūlytis antrą
kartą tiems patiems užsakovams“, – paprastą aritmetiką dėsto Nerijus. Iš viso
per 5 metus teatro repertuare atsirado 4 spektakliai.
Dabar „Nieko
sau teatrą“ užsakovai jau susiranda patys. Paprašyti įvardyti pagrindines
klientų grupes, Judita ir Nerijus suskaičiuoja greitai: darželiai ir mokyklos,
privačios įmonės ir įvairių kultūrinių renginių organizatoriai. „Išsiskiriame
tuo, kad mūsų spektakliai yra edukaciniai, interaktyvūs, o šiais laikais tai
labai svarbu. Be to, viskas, ką statome, yra mūsų pačių autorinė kūryba.
Niekada nesiimsime kieno nors kito pjesės – Nerijus parašys originalų kūrinį,
ir mes jį suvaidinsime“, – savo stiprybes ir privalumus kaip mat išdėsto
sutuoktiniai, jau perpratę vadybos žanrą.
Vasara su „Svajonių stovykla“
Verslui augant, neišvengiamai ateina laikas pagalvoti
ir apie jo socialinę atsakomybę. „Nieko sau teatras“ savo darbo vaisiais
nusprendė dalintis su Daugiavaikių šeimų asociacija MES, kuri vasarą vaikams iš
didelių šeimų organizuoja tradicinę „Svajonių stovyklą“. Šiemet toji stovykla vyks dviejose
skirtingose Lietuvos pusėse: Karklėje prie jūros ir Ignalinos rajone
veikiančioje kaimo turizmo sodyboje „Toli“. Judita ir Nerijus darbuosis
abiejose ir lavins vaikų kūrybiškumą.
„Mokysime
vaikus įvairių teatrinių pratimų, scenografijos gudrybių, sceninės kalbos
įgūdžių laisvumo. Bus afrikietiškų perukų ir instrumentų, subursime vaikų
orkestrą ir galbūt pavyks parengti koncertą. Dar bus galima garsiai išsirėkti,
nes dauguma gyvename mieste sukaustyti. Be jokios abejonės, reikės nustatyti
ribas, nes kitaip vaikams tapsime ne vadovais, o draugeliais“, – vasaros
stovyklos vizijomis dalinasi versli šeima.
Kartu su Judita ir Nerijumi į „Svajonių stovyklą“
atvyks ir feisbuko žvaigždė – katinas Bagis (Buggy), kurio gyvenimą galima
sekti paskyroje Buggy Days . Prieš vieną
spektaklį jis tiesiog įšoko į šeimos automobilio bagažinę – sutuoktiniai
juokauja, kad taip juos įsivaikino. „Jeigu katinas stovyklos metu įsiropš į
medį, organizuosime jo iškėlimo akciją, kviesime gaisrininkus – tai bus
edukacija vaikams, kaip padėti į bėdą patekusiems gyvūnams“, – improvizuoja
„Nieko sau teatras“.
Svajonių
stovykloje kartu su aktoriais vyks ištvermės treniruotės ir karatė pradmenų
mokslai, afrikietiškų ir tikrų žuvų žvejybos konkursai. Kartu su Nerijumi bus
galima kurti eilėraščius ir dainuoti.
Juditos
planuose – su paaugliais pastatyti ištrauką iš naujojo trupės spektaklio
„Dominykos širšė“. „Pagrindinę rolę galėtų repetuoti netgi keli aktoriai.
Repetuotume kiekvieną pavakarę. Pirmiausiai būtų teksto skaitymas be jokių
vaidybų, kad pajaustum, kas tai yra. Paskui sektų mizanscenų kūrimas. O dar
vėliau vaikai galės pabūti režisieriais. Nesitikiu, kad per savaitę pastatysime
visą spektaklį, bet trumpą ištrauką, manau, spėsime parengti“, – viliasi
Judita.
www.verslimama.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą