„Nieko sau teatras!“ kūrėjai Nerijus ir Judita Laurinavičiai: „Turbūt kiekvienam suaugusiajam neprošal būtų išsaugoti savyje kuo daugiau Mažojo Princo“

2016-05-16, prim.lt 

- Kaip kilo idėja kurti savo teatrą?

- Idėją kurti savo teatrą brandinome kone ketverius metus, kol galiausiai ryžomės žengti pirmąjį žingsnį. Ir štai dabar mes jau baigiame antrąjį sezoną, neseniai pristatėme antrąjį spektaklį, o vasarą kursime ir trečiąjį. Prieš pradėdami šią veiklą ne vienerius metus koncertavome su savo grupe „Šerkšno tyla“. Pastebėjome, kad kai kurios „Šerkšno tylos“ dainos prikaustydavo vaikų dėmesį, jie labai noriai mūsų klausydavosi. Organiškai kilo mintis pamėginti sukurti ryškų interaktyvų spektaklį vaikams, juolab žmona Judita Šmitaitė-Laurinavičienė visą vaikystę, o vėliau ir paauglystę praleido scenoje – vaidino mamos Irenos Šmitienės režisuojamuose spektakliuose. Ši patirtis buvo nemenka atspirtis, akstinas ir kibirkštis „Nieko sau teatrui“. Ne vieni draugai, pažįstami ragino greičiau išdrįsti pradėti įgyvendinti idėją. Kaip tik tuo metu jau buvau parašęs eilėraščių ciklą vaikams „Afrika“ (apie Afrikos gyvūnus), kuris ir tapo pirmojo mūsų spektaklio tokiu pačiu pavadinimu ašimi, aplink kurią vėliau formavosi ir brendo pirmasis „Nieko sau teatras!“ scenos kūrinys.     

- Kodėl „nieko sau“?

- Nes viskas Jums, mažieji bičiuliai! Be to, mes skleidžiame geros nuotaikos užkratą ir tikimės, kad vaikai su tėveliais po pasirodymų džiaugsmingai sušuks „Nieko sau!“ , o jei ir nesušuks, tai ši mintis kirbės jų viduje.    

- Į kokią auditoriją jis orientuotas?

- Teatras orientuotas į 3-9 metų vaikų auditoriją, bet mūsų spektakliai pritaikomi ir kiek vyresniems ar kiek jaunesniems žiūrovams. Taip pat visiems suaugusiems, kurių širdyse betoniniais luitais neužversti tyros vaikystės daigeliai. Kadangi sakoma, jog senatvėje pradedama vaikėti (turbūt taip grįžtama prie asmenybės ištakų?), tad mūsų pasirodymai turėtų džiuginti ir tuos žmones, kurie riešutų savo dantimis seniai nebegliaudo.

      

- Kokių spektaklių niekada nevaidinsite?

- Niekada nevaidinsime spektaklių apie Mikę Pūkuotuką, apie Ežiuką rūke, apie tai, kaip gaidelis vištytei iš lazdyno mėtydamas riešutus visas akis iškūlė, apie Karlsoną, apie Mašą ir Medved, apie teletabius ir dar daug ko nevaidinsime, nes... mūsų scenos kūriniai yra autoriniai, pačių kūrybos.

- Vaikai ir ne vaikai – ar yra skirtumas tarp žiūrovų? Čia link Mažojo Princo ir žmonių pasaulio suvokimo...

- Žinoma, vaikai yra ypatinga auditorija... Iš karto gali pajausti, ar jie įsitraukia į scenoje kuriamą istoriją, ar ne. Dauguma jų dar yra tyri ir nemoka suktai meluoti, tad po vaidinimo mes visada stengiamės pabendrauti su mažaisias žiūrovais, kurie pasako labai įdomių, smagių dalykų. Kartais kai kurie net patiki, kad mūsų, Pufo ir Ufės (spektaklio „Afrika“ personažai), tuoj atskris pasiimti naujai sukonstruotas kosminis laivas, kuriuo grįšime į Pufonautijos planetą. O kalbant apie suaugusius, daug kas priklauso nuo to, ar suaugusieji betoniniais kasdienybės luitais užverčia tyros vaikystės daigelius, ar ne. Turbūt kiekvienam suaugusiajam neprošal būtų išsaugoti savyje kuo daugiau Mažojo Princo, tuomet ir gyvenimas atrodys įdomesnis, paslaptingesnis.

- Šilčiausiai/įdomiausiai priėmusi publika?

- Jau antrus metus iš eilės mus labai šiltai priima Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos – daugiafunkcinio centro auklėtiniai. Šiame neįgaliųjų ugdymo centre globojami įvairią negalią turintys vaikai ir suaugusieji, kurie išsiskiria nuoširdumu, atvirumu, kitokiu pasaulio matymu. Po susitikimo su jais užplūsta įvairūs apmąstymai, prasiplečia akiratis. Spektaklio metu jie kiek kitaip reaguoja nei įprasti žiūrovai – atviriau reiškia emocijas, išgyvenimus. Šiais metais mūsų naujojo spektaklio „Povandeninė pasaka“ premjera vyko būtent šioje įstaigoje. Prieš pat pasirodymą vienas 9-10 metų berniukas atėjo už širmos, tik šast ir atsisėdo Juditai (vaidinančiai medūzą Skaidrutę) ant kelių. Taip jis norėjo pabendrauti su aktoriais. Manėme, gal net reikėtų jį įtraukti į vaidinimą.

Vieną kartą mus labai įdomiai išlydėjo. Po krikštynų renginio rūbinėje beužsidarančius ir neva į kosmosą išskrendančius Pufą ir Ufę pasivijo vaikų spiečius, kuris emocingai trankydamas duris šaukė: „Pufai, Ufe! Sugrįžkite! Sugrįžkite!“ Ir taip gal 20 minučių – teko trumpam sugrįžti...

O kitą kartą gimtadienio šventėje, prieš pat Pufo ir Ufės „atskridimą iš kosmoso“, tarp didelių ir mažų žiūrovų buvo ramiai įsitaisęs gražus koli veislės šuo, kuris, vos tik mums „iškritus iš dangaus“, taip išsigando, kad per visą kambarį čiuoždamas ant galinių kojų visam vakarui dingo patalpų užkulisiuose.   

- Ar lankote vaikų namus/ligonines?

- Kol kas dar ne, bet šią galimybę tikrai svarstėme ir manome, kad artimiausiu metu, gal jau ateinantįjį sezoną, aplankysime kai kurias minėtas įstaigas. Norisi pradžiuginti tuos, kuriems labiausiai trūksta dėmesio. Lankydami mokyklas, darželius, neretai pastebime, kad be atvangos skubančiame pasaulyje daugumai vaikų dėmesio tikrai neužtenka, jie išsiilgę nuoširdaus bendravimo.

- Kas siuva scenos kostiumus? Kas kuria spektaklius ir personažus?

- Scenos kostiumus, dekoracijas ir lėles siuva išradingoji teatro siuvėja Jolanta Kanapienienė. Smegenų šturmo metu mums kyla įvairiausių idėjų, kurias vėliau medžiagiškai padeda įgyvendinti Jolanta. Spektaklių scenarijus, dainas kuriu aš (Nerijus Laurinavičius), po to kartu su žmona Judita režisuojame ir įkūnijame ne vieną personažą. 

- Ar planuojate didinti artistų skaičių?

- Iš pradžių reikia natūraliai augti, o paskui matysime... Kirba minčių į spektaklius įtraukti savo vaikus. Ne vienerius metus „Ąžuoliuko“ chorą lankantis sūnus Elijas jau dabar dalyvauja dainų įrašuose. Ar atsiras daugiau aktorių, parodys ateitis.

www.niekosau.com