– Kodėl išleidęs eilėraščių ir prozos knygas suaugusiesiems jūs sugalvojote
rašyti vaikams? Kada pasirodys jūsų knyga ir kaip ji vadinsis?
– Visų
pirma galbūt dėl to, kad vieną dieną staiga pajutau, jog pavargau būti suaugęs,
o ir tasai giluminis vaikas iš manęs niekur niekada nebuvo išėjęs. Tada
paklausiau vidinio vaiko: „Ar tu moki rašyti?“ Jis pagūžčiojo pečiais, o aš
padrąsindamas tariau: „Imk parkerį ir pamėgink!“ Pirmoji eilėraščių vaikams
knyga dienos šviesą turėtų išvysti ateinančiais metais. Ji vadinsis „Afrika“.
Lygiai taip pat, kaip ir mūsų su žmona įkurtos teatro vaikams studijos „Nieko
sau teatras!“ spektaklis apie broliuko Pufo ir sesutės Ufės nuotykius karštajame
žemyne.
– Jūsų eilėraščiai apie gyvūnus – o
pats ar mylite gyvūnus, gal kokį nors auginate? Kokie gyvūnai jums labiausiai
patinka?
– Taip, gyvūnus aš myliu. Dažnai
mėgstu užkalbinti kieme gyvenantį juodą katiną su auksiniu uodegos galiuku,
pasikalbu ir su šunimis, ir su paukščiais, o kartais net ir su musėmis ar
vorais. Jie papasakoja kur kas įdomesnių dalykų nei televizorius ar radijas.
Visai neseniai į mūsų namus atšuoliavo du degu graužikėliai, kurių gimtinė yra
Pietų Amerika. Vaikystėje mes šiuos į sumažintus triušius ar voveres panašius
peliukus vadindavome šokliukais. Beje, jie taip pat dalyvaus mūsų
spektakliuose, taps aktoriais. Man patinka įvairiausi gyvūnai, tačiau itin žavi
juokingai į žmones panašūs pingvinai ir beždžionės. Į žirafą vien pasižiūrėjus
ima gamintis vitaminas C.
– Papasakokite kokį nors nutikimą iš
savo vaikystės. Ką mėgote veikti, ar anksti pradėjote rašyti, kurti?
– Vaikystėje, kaip jau minėjau, taip
pat auginau degu graužiką, šokliuką. Visai aš jo neauginau, jis augo pats ir
gyveno ne kokiame nors nepatogiame narve, o kažkur po lova, kažkur už virtuvės
spintelių... Ten buvo jo valdos, jo pasaulis. Tuo metu namuose turėjome dar ir
šuniuką, į kurio dubenį su pienu retkarčiais įšokdavo iš už spintelių išlindęs
šokliukas, o po to sprukdavo, ant virtuvės grindų palikdamas baltus pėdsakus.
Vieną kartą namuose nugriaudėjo baisus sprogimas. Pasirodo, peliukas pietums
paragavo šaldytuvo laido ir stebuklingai išliko gyvas!
Buvau labai aktyvus, galėdavau
kiaurą dieną dūkti lauke, net valgyti neidavau, kad tik netektų po to likti
namuose. Žiemą laiptinėse ant radiatorių išsidžiovindavome pirštines, kepures,
kelnes ir vėl į trasą, ir vėl į kalną, ir vėl nuo kalno... Su draugais
nukeliaudavome dešimtis kilometrų, tyrinėdami mus supančią aplinką, net ir už
miesto išeidavome.
Vaikystėje mane kerėdavo vaikiškų
knygų kvapas, kurį pamenu iki šiol. Jos kvepėdavo paslaptimis ir nepažintais
pasauliais. Pirmąją knygą bandžiau rašyti besimokydamas antroje klasėje, o po
dar maždaug dvidešimt penkerių metų ją ir parašiau.
– Kokios dovanos prašysite Kalėdų
Senelio?
– Kalėdų Senelio prašysiu Meilės,
Tikėjimo ir Vilties. Ir dar šiek tiek popieriaus užrašams.
– Ko palinkėtumėte savo poezijos ir
„Bitutės“ skaitytojams?
– Palinkėčiau kuo ilgiau nepaleisti
vaikystės, o jei ji netyčia spruktų, vėl ir vėl ją susigrąžinti. Būkite
kūrybingi, darbštūs ir mylimi kaip bitutės!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą