2014 m. lapkričio 20 d., ketvirtadienis

Nerijaus Laurinavičiaus („Nieko sau teatras!“) kūryba ir interviu „Bitutės“ žurnalui


– Kodėl išleidęs eilėraščių ir prozos knygas suaugusiesiems jūs sugalvojote rašyti vaikams? Kada pasirodys jūsų knyga ir kaip ji vadinsis?

– Visų pirma galbūt dėl to, kad vieną dieną staiga pajutau, jog pavargau būti suaugęs, o ir tasai giluminis vaikas iš manęs niekur niekada nebuvo išėjęs. Tada paklausiau vidinio vaiko: „Ar tu moki rašyti?“ Jis pagūžčiojo pečiais, o aš padrąsindamas tariau: „Imk parkerį ir pamėgink!“ Pirmoji eilėraščių vaikams knyga dienos šviesą turėtų išvysti ateinančiais metais. Ji vadinsis „Afrika“. Lygiai taip pat, kaip ir mūsų su žmona įkurtos teatro vaikams studijos „Nieko sau teatras!“ spektaklis apie broliuko Pufo ir sesutės Ufės nuotykius karštajame žemyne.

– Jūsų eilėraščiai apie gyvūnus – o pats ar mylite gyvūnus, gal kokį nors auginate? Kokie gyvūnai jums labiausiai patinka?

– Taip, gyvūnus aš myliu. Dažnai mėgstu užkalbinti kieme gyvenantį juodą katiną su auksiniu uodegos galiuku, pasikalbu ir su šunimis, ir su paukščiais, o kartais net ir su musėmis ar vorais. Jie papasakoja kur kas įdomesnių dalykų nei televizorius ar radijas. Visai neseniai į mūsų namus atšuoliavo du degu graužikėliai, kurių gimtinė yra Pietų Amerika. Vaikystėje mes šiuos į sumažintus triušius ar voveres panašius peliukus vadindavome šokliukais. Beje, jie taip pat dalyvaus mūsų spektakliuose, taps aktoriais. Man patinka įvairiausi gyvūnai, tačiau itin žavi juokingai į žmones panašūs pingvinai ir beždžionės. Į žirafą vien pasižiūrėjus ima gamintis vitaminas C.

– Papasakokite kokį nors nutikimą iš savo vaikystės. Ką mėgote veikti, ar anksti pradėjote  rašyti, kurti?

– Vaikystėje, kaip jau minėjau, taip pat auginau degu graužiką, šokliuką. Visai aš jo neauginau, jis augo pats ir gyveno ne kokiame nors nepatogiame narve, o kažkur po lova, kažkur už virtuvės spintelių... Ten buvo jo valdos, jo pasaulis. Tuo metu namuose turėjome dar ir šuniuką, į kurio dubenį su pienu retkarčiais įšokdavo iš už spintelių išlindęs šokliukas, o po to sprukdavo, ant virtuvės grindų palikdamas baltus pėdsakus. Vieną kartą namuose nugriaudėjo baisus sprogimas. Pasirodo, peliukas pietums paragavo šaldytuvo laido ir stebuklingai išliko gyvas!
Buvau labai aktyvus, galėdavau kiaurą dieną dūkti lauke, net valgyti neidavau, kad tik netektų po to likti namuose. Žiemą laiptinėse ant radiatorių išsidžiovindavome pirštines, kepures, kelnes ir vėl į trasą, ir vėl į kalną, ir vėl nuo kalno... Su draugais nukeliaudavome dešimtis kilometrų, tyrinėdami mus supančią aplinką, net ir už miesto išeidavome.
Vaikystėje mane kerėdavo vaikiškų knygų kvapas, kurį pamenu iki šiol. Jos kvepėdavo paslaptimis ir nepažintais pasauliais. Pirmąją knygą bandžiau rašyti besimokydamas antroje klasėje, o po dar maždaug dvidešimt penkerių metų ją ir parašiau.
      
– Kokios dovanos prašysite Kalėdų Senelio?

– Kalėdų Senelio prašysiu Meilės, Tikėjimo ir Vilties. Ir dar šiek tiek popieriaus užrašams.

– Ko palinkėtumėte savo poezijos ir „Bitutės“ skaitytojams?

– Palinkėčiau kuo ilgiau nepaleisti vaikystės, o jei ji netyčia spruktų, vėl ir vėl ją susigrąžinti. Būkite kūrybingi, darbštūs ir mylimi kaip bitutės!

Nerijus Laurinavičius.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą