Netradicinį teatrą vaikams prieš penkerius metus įkūrusiems sutuoktiniams Nerijui ir Juditai Laurinavičiams fantazijos niekada nepritrūksta. Kūdikių vonelę jie laisvai gali paversti povandeniniu laivu, lanksčią lazdą, skirtą mokytis plaukti – stručiu, o tarką – išmaniuoju telefonu.
„Nieko sau teatro“ spektakliai – tai originalių lėlių, dramos, gyvos muzikos ir interaktyvaus veiksmo sintezė, išsiskirianti neblėstančia energija, gebėjimu į pasakojamą istoriją įtraukti daugybę įvairaus amžiaus vaikų, edukuoti juos ir savitu kampu pateikti mus supančio pasaulio pažinimo informaciją. Apie teatrą ir kūrybą pasakoja vienas iš jo įkūrėjų Nerijus Laurinavičius.
– Koks jūsų teatro tikslas?
– Mūsų teatro tikslas ir yra mažo žmogaus fantaziją ištempti kaip gumą, nuolat plėsti vaiko fantazijos ribas, ieškant netradicinių raiškos formų ir siekiant paprastiems daiktams suteikti nepaprastą, kitokią reikšmę nei įprasta.
Mes norime skatinti mažuosius nebijoti kurti drauge su mumis, nebijoti kvailai mąstyti ir šėlioti. Į suaugusiųjų pasaulį traukiniai niekada nevėluoja, todėl kada gi daugiau, jei ne vaikystėje, mes galime ryškiomis spalvomis išmarginti įprastus traukinių tvarkaraščius.
Hiperaktyvumo amžiaus įkarštyje spektaklių veiksmą siekiame vystyti taip dinamiškai, pasitelkdami ir gyvai atlikdami muzikinius kūrinius, autorines dainas vaikams, kad mažiesiems žiūrovams nekiltų žiovulys ir visada bėgdami viena koja priekyje norime išlaikyti maksimaliai įmanomą jų dėmesio koncentraciją.
– Kaip žmogui pamilti teatrą?
– Specialių receptų, teisingomis proporcijomis nurodančių, kaip žmogui pamilti teatrą turbūt nebūna, kaip ir nebūna receptų, kaip žmogui pamilti žmogų, šunį, katę, vorą ar kitą gyvą sutvėrimą.
Galbūt tik tas meilės pajutimas kiekvieną ištinka (arba neištinka) skirtingu metu. Gali ką nors už ausų tempti į spektaklius, bet jei viduje nėra kibirkštėlės arba jos užuomazgų, tai net ir pačius geriausius pasaulio spektaklius daugybę kartų peržiūrėjęs ir kone mintinai scenarijus žinantis žiūrovas tebus paprasčiausias snobas, suteikiant šiai sampratai neigiamą konotaciją.
Tikrosios teatro dvasios yra daug ir kasdienos gyvenime, mūsų santykiuose, tik ją ne visada užčiuopiame ar atpažįstame.
Paradoksalu, bet aš, kaip vienas „Nieko sau teatro“ steigėjų, vaikystėje labai nemėgau teatro, gal net jo nemylėjau ar net nekenčiau – turbūt dėl to, kad susidūriau su blogais pavyzdžiais, kai hiperrealistiniuose spektakliuose matosi jų siūlės, beprasmė egzaltacija vardan egzaltacijos liejasi per kraštus ir t.t.
Teatre turi būti teatras ir jo turi nebūti, vaidyboje turi būti vaidyba ir jos turi nebūti, o šią absurdišką proporciją subalansuoti ne taip ir lengva.
– Kaip sukurti savo geriausią gyvenimo versiją teatre?
– Gyventi teatru, kūryba, tikėjimu, akimirka, nes nieko nėra svarbiau už tai. Visa kita – antraeiliai dalykai. Viskas praeis – ir rimti postai, ir lexusai, ir poilsinės kelionės prie viešbučių baseinų, ir (ne)žinomumas, nepraeis tik poezija, kuri ir yra viso gyvenimo variklis ir tuo pačiu degalai ateinančioms kartoms.
– Kaip atpažinti savyje aktoriaus gyslelę?
– Visų pirma reikia prasipjauti odą ir jos paieškoti. Juokauju, nedarykite to be šeimos gydytojo ir psichiatro konsultacijų. Net ir bendraudamas su žmonėmis gali kartais pajusti, kad kažin kur ta gyslelė tvinksi, o paskui, kad ją atrastumei, reikia bent jau apsičiupinėti.
Čia turbūt panašiai kaip su pulsu – visi jį turime, bet apie jį dažniausiai negalvojame. Pakilus kūrybiniam kraujospūdžiui gyslelė ima virpėti labiau, o kaip ir su kiekvienu talentu – arba jį užkasame po žemėmis, arba šiuo atveju dėdami milžiniškas nuolatines pastangas imame tobulinti, vystyti scenoje ar kitose erdvėse.
– Teatras prasideda nuo?
– Ne nuo rūbinės. Nuo troškimo atpažinti save kituose.
– Kaip save įsivaizduojate po dešimties metų?
– Uždususį po teatro lėlėmis, kurių vieno kambario bute kasmet vis daugėja.
– Kur galima jus pamatyti?
– Pasikvieskite ir atvažiuosime bet kur, net ir į mėnulį atskrisime ant keptuvės!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą