2014 m. lapkričio 20 d., ketvirtadienis

Nerijaus Laurinavičiaus („Nieko sau teatras!“) kūryba ir interviu „Bitutės“ žurnalui


– Kodėl išleidęs eilėraščių ir prozos knygas suaugusiesiems jūs sugalvojote rašyti vaikams? Kada pasirodys jūsų knyga ir kaip ji vadinsis?

– Visų pirma galbūt dėl to, kad vieną dieną staiga pajutau, jog pavargau būti suaugęs, o ir tasai giluminis vaikas iš manęs niekur niekada nebuvo išėjęs. Tada paklausiau vidinio vaiko: „Ar tu moki rašyti?“ Jis pagūžčiojo pečiais, o aš padrąsindamas tariau: „Imk parkerį ir pamėgink!“ Pirmoji eilėraščių vaikams knyga dienos šviesą turėtų išvysti ateinančiais metais. Ji vadinsis „Afrika“. Lygiai taip pat, kaip ir mūsų su žmona įkurtos teatro vaikams studijos „Nieko sau teatras!“ spektaklis apie broliuko Pufo ir sesutės Ufės nuotykius karštajame žemyne.

– Jūsų eilėraščiai apie gyvūnus – o pats ar mylite gyvūnus, gal kokį nors auginate? Kokie gyvūnai jums labiausiai patinka?

– Taip, gyvūnus aš myliu. Dažnai mėgstu užkalbinti kieme gyvenantį juodą katiną su auksiniu uodegos galiuku, pasikalbu ir su šunimis, ir su paukščiais, o kartais net ir su musėmis ar vorais. Jie papasakoja kur kas įdomesnių dalykų nei televizorius ar radijas. Visai neseniai į mūsų namus atšuoliavo du degu graužikėliai, kurių gimtinė yra Pietų Amerika. Vaikystėje mes šiuos į sumažintus triušius ar voveres panašius peliukus vadindavome šokliukais. Beje, jie taip pat dalyvaus mūsų spektakliuose, taps aktoriais. Man patinka įvairiausi gyvūnai, tačiau itin žavi juokingai į žmones panašūs pingvinai ir beždžionės. Į žirafą vien pasižiūrėjus ima gamintis vitaminas C.